
#984
Savininkas: OldBoy
Max ilgis – 5,5 cm
€ – 27, Skirmantui – €0
Kaip nelinkėti sėkmės pilietiškam žmogui, saugančiam mus nuo visokio plauko šiukšlių. Ačiū ir tegu jam sekasi kuo dažniau!
Savininkas: Monika
Max ilgis – 3 cm
€ – 117
Sėkmės gražiam žydėjimui!
Savininkas: OldBoy
Max ilgis – 5.3 cm
€ – 37, o kad atiduosiu asmeniškai Harari – 0 šansų
Sėkmės mums sudėliojant pasaulio tvarkos vaizdą! Genijus!
Personos – tai asmenys, kuriems linkiu sėkmės ir skiriu realų amuletą
Štai ir atėjo valanda, kada.privalau rašyti kuo asmeniškiau ir rodyti savo pažiūras. Nieko tokio.
Faktas, kad dažniausiai tu linki sėkmės kažką jau įdomiai veikiančiam žmogui. Būtinai gyviems, nes aniems jau labai nepasisekė. Tas gyvas žmogus gauna sėkmės akmenį, bet tikrai ne antkapį su dedikacija,
Žmonės, kuriems gaminsiu ir skirsiu sėkmės amuletus, jie arba labai savi, ar tai man imponuojantys politikai, ar patinkantys vadinami „Socialai” iš interneto.
Politikai, Socialai, Mokslo žmonės, Menų, Savi, Ukraina, Kiti… Bet kas.
Akmuo su skyle, kuriame yra gintariukų – gaunasi mažai reikalingas daiktas, o dar tas senis, priekabiaujantis prie kitų ir siūlantis akmenį nusipirkti… kažkokia nesąmonė! Nejaugi likusį gyvenimą visas dulkinas gręšiu akmenis ir gėdingai juos pardavinėsiu? Gaila būtų.
Tačiau žmonėms geranoriškai linkėti sėkmės yra kur kas prasmingiau, Nes sėkmė toks dalykas, kurio prireikia net stipriausiems. Sporte. Versle. Gamtoje. Bet kur. Ir be jokių ten ezoterikų. Tiesiog būna spaudi tą savo talismaną ir beveik meldiesi kad pasisektų.
Kai buvau jaunas, priešais judrią gatvę mačiau juodai apsirengusį senį, kuris palydėdavo kiekvieną automobilį jį peržegnodamas. Atrodė kraupokai. Tada pamaniau, kad nukvakęs. Šiandien aš pats darau tą patį – su kiekvienu savo amuletu linkiu jums sėkmės.
Prekiauti nemoku, siūlyti pirkti ir net dalinti įkyru ir gėda, bet su savo akmenuku palinkėti sėkmės gerai dirbančiam ar prasmingą veiklą vystančiam žmogui man atrodo teisingiausia. Net jeigu tas nesužinos – tiesiog pagaminsiu, dedikuosiu šioje svetainėje ir archyvuosiu jo amuletą. Žinoma, tik gyviesiems. Nes kitiems jau stipriai nepasisekė.
Kažkada mūsų nepriklausomybės pradžioje, kai turėdavau pinigėlių lankytis kultūriniuose renginiuose, svajojau tapti mecenatu – kolekcionuoti savo įdomiausius, perspektyviausius ir juos remti. Finansiškai. Kadangi su finansais man gyvenime prastai, ta idėja pasimiršo. Bet kaip psichologai pasakytų – liko giliai įspaustas nerealizuotas geštaltas. Kurį štai tokia iškreipta forma bandau išgydyti 😊